Valstybės alkoholizmas
Žmonių priklausomybė alkoholiui nėra naujas dalykas.
Visuose Europos valstybėse ir ne tik tai yra opi visuomenės problema, dėl kuriuos nuolat prarandami milžiniški resursai – materialūs ir dvasiniai.
Alkoholio suvartojimas skirtinguose valstybėse
Lietuvoje yra kovojama su alkoholizmu dešimtys metų, jau nuo sovietinių laikų, tačiau apčiuopiamų rezultatų kažkodėl nesimato, kaip jų nesimato ir daugumoj ES šalių.
Dirba visa armija specialistų ir institucijų: gydytojai psichiatrai, narkologai, psichologai, soc. darbuotojai, reabilitacijos centrai, priklausomybių lygų centrai, AA ir kitos savi-pagalbos grupes, priklausomybės konsultantai, bobutės burtininkės, policija ir probacija.
Daro ką tik gali: ragina, gydo, reabilituoja, motyvuoja, koduoja, zombina, apgaudinėja, baugina, spaudžia, smerkia, gaili…
Bet prasigėrusių žmonių, atimtų vaikų, ankstyvų mirčių, nusikaltimų, padarytų apsvaigus kiekiai nemažėja, arba mažėja labai lėtai.
Kodėl?
Nes tai neįmanoma, kai priklausoma yra visa valstybe.
Kas gi yra ta valstybės priklausomybė alkoholiui?
Aplamai – kas yra priklausomybė?
Štai kokį variantą mums siūlo Vikipedija:
„Priklausomybė – psichikos sveikatos sutrikimas, liguistas polinkis kartoti tą patį veiksmą ar vartoti tą pačią medžiagą neribotą kiekį kartų siekiant pasitenkinimo jausmo, nepaisant numatomų ar akivaizdžių neigiamų padarinių pačiam individui ar jo aplinkai.“
Pradėkime nuo galo.
Tai kad neigiami padariniai yra akivaizdūs – tvirtinti, įrodinėti, aiškinti tikriausiai nerėkia – pažiūrėkite, kiek auga vaikų be tėvų.
Tai, kad tie padariniai yra visiškai nuspėjami ir numatomi, kol egzistuos valstybės priklausomybė, alkoholiui irgi abejonių jokių nėra.
Dabar einame prie pasitenkinimo. Ar valstybė gauna tą pasitenkinimą, kai alkoholis liejasi laisvai?
Patikrinti, ar valstybe gauna pasitenkinimą yra lengva – pabandykite ne tik kad uždrausti, bet nors apriboti pardavimą, gamybą, arba pakelti kainą. Kas tada prasideda seime, žiniasklaidoje, socialinėse tinkluose, prie šventinių stalų?
Pabandykite atimti iš mažo vaiko pasitenkinimo šaltinį – saldainį, arba iš priklausomo žmogaus ką tik atidarytą butelį. Bus labai panaši reakcija.
Tik tie du žmonės vargu, ar argumentuos savo elgesį.
O gi valstybei argumentų tikrai atsiras labai daug, ir dauguma jų bus apie pinigus ir būtinai apie jų praradimus: mažiau mokesčių, darbo vietų, pelno prekybininkams. Pinigai nukeliauja kaimyninėms šalims.
Taigi polinkis yra. Pinigai rimtas dalykas. Pabandyk be jų.
Bet polinkis tas yra tikrai liguistas, nes praradimų dėl vartojimo tikrai yra daugiau. Tai kad valstybe praranda, bet neuždirba iš alkoholio prekybos paskaičiuota yra seniai. Tai yra akivaizdu. Tam, kad išeiti nors prie nulio, alkoholio akcizą, o reiškia ir kainas reikėtu kelti dar ir dar.
Štai jums valstybės pajamos:
Duomenų šaltinis: //finmin.lrv.lt/uploads/finmin/documents/files/LT_ver/Aktual%C5%ABs_valstyb%C4%97s_finans%C5%B3_duomenys/Ataskaita%202016%20metai.pdf
O čia valstybės išlaidos:
Pilną tyrimą rasite čia: Alkoholio_zalos_tyrimas
O gi pinigai – tai dar ne viskas. Apsižvalgykite aplinkui, kiek yra nelaimingų žmonių, šeimų vaikų? Kiek yra smurto šeimose? Kodėl toks baisus savižudybių skaičius?
Ir dar, pasirodo, kad pas mus toks „mažas“ lygis organizuoto nusikalstamumo yra vien tik todėl, kad tabakas ir alkoholis yra legalizuotas. Liko tik legalizuoti likusius narkotikus, tame tarpe heroiną ir kokainą, ir su ON bus baigta!
Valstybės polinkis, pardavinėti savo piliečiams vieną pavojingiausių psichotropinių medžiagų pasaulyje ir iš to ne tik, kad neuždirbti, bet tik prarasti – yra visiškai liguistas.
Štai jums ir priklausomybė: alkoholis yra blogis, bet be jo deja negalime.
Arba galime perfrazuoti Vikipedijos apibrėžimą:
„Valstybės priklausomybė – visuomenės sveikatos sutrikimas, liguistas polinkis kartoti tą patį veiksmą ar pardavinėti tą pačią medžiagą neribotą kiekį kartų siekiant pelno, tvarkos, gėrio, nepaisant numatomų ar akivaizdžių neigiamų padarinių pačiai valstybei ir jos piliečiams.“
Štai jums ir valstybės alkoholizmas.
